Pereiti prie turinio

Aš silpnai supratau procesą, kaip silicio dioksidas pakeitė augalinę medžiagą atomu atomu, o rezultatas buvo akmenyje esančio daikto kopija. Deja, stalas ir vyro klubai neleido sujudėti, kai nykštys pabandė įsmukti į kietą skylutę. Statūs laiptai kyla į duris, kurios atsidaro aikštėje. Bejėgė prieš jo išpuolį sudejavau, perbraukiau nagais per tvirtą kūną ir atsakiau į bučinį su pačią nustebinusiu karščiu. Klausimas nustebino, bet pastaruoju metu ruošiausi pokalbiams dėl darbo, tad žinojau atsakymą.

Pirmas dublis. Nepraleiskite kitos mū­ sų laidos, joje sustosim prie mano gimtojo miesto Niuport Bičo ir aplankysim tikrų tikriausią dorių žvejybos bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams. Jūs nežinot, kas yra dorė? Na, tai įsijunkit mūsų laidą ir aš jums pateiksiu truputėlį šimtametės gyvosios istorijos tiesiog iš Orindžo apygardos vidurio. Ir nepamirškit, jūs ne tik sužinosite, ką norite sužinoti,-bus dar ir smagu! Dorininkus pažįsta visi niuportiečiai.

Ir tau pa­ tiks jų senovinis kaimelis. Interviu numatytas trečią. Tu nori susitikt ten rytoj apie vienuoliktą? Rajanas įžūliai spoksojo. Bet įspėju! Jau verčiau būk pasirengęs filmuotis interviu antrą valandą. Arba tu lavonas, - pasakė ji ir nuėjo žvalgyti kitos filmavimo aplinkos prie akvariumo. Tačiau jis klydo. Jis nebuvo pasiruošęs tam, kas turėjo įvykti. Penktas skyrius Grįždamas po tokios pat geros žūklės ir kitą rytą, po tos dienos, kai regėjo tą jaudinantį sapną, Vernas pamatė didelį pulką delfinų, atplaukiančių tiesiog priešais jo valtį.

Aštrius bruožus nušvietė plati šypsena ir patraukęs droselį jis sumažino dorės greitį nuo kreise­ rinio iki ramaus dvylikos mazgų. Per daugel metų daug išbandęs ir patyręs, jis jau gerai žinojo, kokiu greičiu delfinas čiuožia nuo laivapriekio bangos. Kaip jis ir tikėjosi, nuo delfinų atsiskyręs nedidelis pulkelis puo­ lė priešais valtį it kokia vandeninė naikintuvų eskadrilė.

Document Information

Delfinai grakščiai šokinėjo po pat laivapriekiu ir čiuožė stumiami bangos, keliamos plaukiančio į priekį laivo. Delfinai atsiliepė triukšmingu milisekundžių dažnio kvėpavimu pro kvėpuojamąsias angas. Vernas nesiliovė tuo be galo stebėjęsis. Žinodamas, kad visos sąlygos - ramus vandenyno paviršius, del­ finų puiko plaukimo kryptimi nustatytas kompaso kursas, valties greitis lygiai dvylika mazgų - tinka ilgesniam susitikimui, Vernas virvagaliu pririšo vairalizdę prie turėklo ir nuėjo į laivapriekį.

Pasilenkė per laivo priekį ir žiūrėjo, kaip delfinai plaukioja po vandeniu. Linksmai pasveikinktm šiuos delfinus, šiuos šaunuolius, visą gy­ venimą skriejančius prieš vėją! Kadaise Vernas įstengdavo cituoti šias eilutes pažodžiui, bet ir dabar, po daugelio metų, per daug nenutolo nuo originalo. Pirma delfinų eskadrilė šovė šalin, užleisdama vietą kitai, plau­ kusiai greta.

Po paskutinės delfinų grupės pasiplaukiojimo Vernas vėl nuėjo prie vairalazdės, atrišo ją ir patikslino kursą namo. Po dvidešimties minučių, nuplaukusi aštuonias jūrmyles, valtis dailiu lanku apiplaukė Niuporto viešojo jūros tilto galą ir Vernas patraukė droselio rankeną tuščia variklio eiga.

Svarstė, kaip artintis prie kranto per bangolaužius. Kartais pakrantės ruože į vakarus nuo pat jūros tilto knibždėte knibždėdavo banglentininkų, ne vi­ sada žinančių, kad privalo pasitraukti jam iš kelio. O kitomis die­ nomis susidarydavo rimtų keblumų dėl bangavimo ir reikėdavo tiksliai viską apskaičiuoti, kad dorė nesmigtų nosimi į smėlį. Tačiau tą dieną sąlygos buvo kuo puikiausios varyti valtį tiesiai į krantą.

Šalta spalio jūra buvo rami, jokių banglentininkų. Negana to, dėl atoslūgio buvo matyti tolygus smėlėto kranto nuolydis, kuo patogiausias užšliaužti plokščiadugnei valčiai. Vernas padidino variklio apsukas ir smarkiai pavarė valtį į kran­ tą.

Puikus vaizdas, net ir įspūdžiais persisotinęs vietinis būtų su­ stojęs pasižiūrėti, kaip tvirta valtelė visu greičiu skrodžia vandens paviršių ir ketina užlėkti ant kietai sugulusio per atoslūgį iškilusio smėlio.

Vos tik dorė sustojo, Vernas išjungė užbortinį variklį ir išdidžiai išlipo iš valties į krantą. Pažvelgęs į kaimelį pamatė Edį Vienarankį, antrąjį pagal senumą laivyno narį, spėriai atšlepsintį su nerimo ir svaigulio kupina mina. Ir kodėl taip anksti? Argi ne po pietų tarėmės? Bet jie pradėjo kaišiot visokiausius do­ kumentus, leidimus iš miesto. Kol susigaudėm, kas dedasi, jie jau statė visą tą savo turtą tiesiog visiem skersai kelio. Kaip nors susitvarky­ sim, ar ne?

Beje, tu tik pagalvok, kokią už dyką gausim reklamą. Juk iš tikrųjų tai mes jau ir taip daugiau turim pirkėjų, nei žuvų jiems parduoti. Tada mudu dingtume iš čia ir per valandžiukę spėtume išgert kavos. Pasamdyta dėl puikaus įžvalgumo, ji visada būdavo pasirengu­ si padaryti nepriekaištingą bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams ir tuoj suprato, kad vaizdelis su dviem šiurkščiais seniais, sunkiai plušančiais, kad iškrautų dienos 66 VANDENIO ERA laimikį, pravers kaip puiki filmuota medžiaga komentuojant už kadro.

Taileris, vienas iš dviejų nuolatinių laidos operatorių, dėl jos klausimo pasišiaušė. Ir nereikia prieš mane pūstis. Žinai, o juk puiki idėja! Šiaip ar taip, argi kam nors pabos matyt kaimenę viskuo aprūpintų panelių, visą dieną apsipirkinėjančių Mados saloj?

Castaigne mirė vakar Prieglobstyje dėl nusikalstamo pamišėlio. Svetimas: Iš tiesų?

Nieko prieš įšokt į kadrą? Gera būtų interviu įžanga. Tai nori, kad ateičiau iš toli ar kad tiesiog pulčiau į kadrą ir prisistatyčiau? Taileri, tu pasiruošęs? Taileris užsikėlė filmavimo kamerą ant peties. Atrodo, sulaukėm svetelių.

Eric Rankin 67 Vernas atsigręžė ir netikėtai išvydo keistą vaizdą. Lėtai ir sunkiai smėliu artyn klampojo safario medžiotojas. Rajano veidą nutvieskė spindulinga šypsena. Jis ištiesė ranką vienam ir kitam.

Vienarankis Edis pirmas pakratė atėjusiajam ranką, tačiau nesi­ stengė atsakyti Rajanui taip pat draugingai.

Document Information

Lyg ir neturėjot, vyručiai, rodytis čia iki popietės. Rajanas mokės palenkti Edį, tai kas, kad šis taip šaltai pasisvei­ kino. Bet kad šitaip dirba mano viršininkė. Jeiguji man pasako, kad filmuojam trečią valandą po pietų, iš tikrųjų turi galvoj, kad aš būčiau pasiruošęs vienuoliktą ryto Nepavėlavau, a? Rajanas buvo pasirengęs ir toliau geraširdiškai šaipytis, bet jam pasitikslinti, kiek laiko, staiga keistai elgdamasis nebeleido Vernas. Ar kas atsitiko? Paguldžius šituos skait­ menis su dvitaškiu ant šono atrodytų lygiai taip, - pagalvojo nepa­ keldamas akių nuo savo laikrodžio.

Uploaded by

Jųdviejų akys, bemaž tokio pat krištolinio zydrumo, laikėsi susikibusios žvilgsniais tol, kol Rajanui pasidarė nejauku. Rajanas, nenumanydamas, ką senis turi galvoje, niekaip neįsten­ gė bent ko nors, bent žodžio, pasakyti, kad pasimėtymas frazėmis vėl taptų rimtu dviejų žmonių pokalbiu. Galų gale pasakė: - Na, tai pavėlavau ar ne? Vernas, neatitraukdamas nuo Rajano akių, gudriai šypsodama­ sis atsakė: - Ne, nepavėlavot.

Tiesą sakant, man atrodo, kad jūs pačiu laiku. Šeštas skyrius Rebeka, kalbėdama apie Džoną Lilį, įstengė Trojui atgaivinti nyks­ tančią viltį dėl sėkmės. Tačiau po dviejų kankinamai nevaisingų die­ nų - veltui mėgino kuo tiksliausiai nustatyti nuosekliai keičiamus signalo keitiklio parametrus ir iš naujo iki paskutinės smulkmenos peržiūrėti aparatūros schemas - Trojus galų gale pasipiktinęs iškėlė aukštyn rankas.

Plūsdamas prakaitu nutrepsėjo nuo kompiuterio, lyg visai nebenorėtų į jį žiūrėti. Ji prisivertė atrodyti drąsi, bet per daug jį gerbė, kad galėtų kelti nuotaiką tuščiažodžiaudama. Šis paskutinis bandymų'ciklas buvo bevaisė mankšta ir ateityje veikiausiai nebebus jokių eksperimentų. Prisėdusi šalia ant suolo, ji tarė: - Na, tai kada jie čia atsiras?

Trojus pasižiūrėjo į laikrodį. Trečia valanda. Jie gerai supranta, su kokia rizika susijęs šitoks darbas. Jųdviejų pokalbį nutraukė artėjantys žingsniai, Kalvinui Bruksui su Čadu Hanoveriu įėjus pro dresavimo zonos vartelius.

  1. Jaudinausi, kad kas nepakomentuotų mano vakarykščio elgesio, todėl nepaprastai palengvėjo, kai aplinkiniai, kaip visada, nekreipė į mane dėmesio.
  2. Eric - Rankin. .Vandenio - eraLT | PDF

Rebeka atsistojo pasisveikinti su svečiais. Nors ir buvo pasikartojęs, ką, jo nuomone, derės pasakyti, iš anksto numatytą kalbą pakeitė nevalingai pratru­ kęs prisipažinimas.

Tiesdamas svečiams ranką jis pasakė: - Ponai, labai norėčiau pranešti ką nors geresnio, tačiau tiesa tokia, kad Luktelėkit, - pertraukė Kalvinas, jo balsas atsi­ mušė nuo dresavimo zonos šlakbetonio sienų. Jūs dar nė nesupažindinot mūsų su savo asistente. Trojus atsiprašė dėl savo netinkamo elgesio. Kalvinas, Čadas, o čia Rebeka Larson. Ji man padeda išbandyt naują signalo keitiklį.

Paklaustas Trojus visu kūnu įsitempė. Džeris Spirsas, - trumpai atsakė. Tai kas jam nutiko? Trojus nervingai pasitrynė sprandą. Rebeka klausydamasi apstulbo. Kaip keista, Trojus jai neminėjo turėjęs asistentą tais laikais, kai dirbo Karibų jūros saloje. Gal dar ką nors įdomaus išgirs.

Roberto W. Chamberso „Karalius geltonai“ [ m. Nemokama siaubo istorija] - „MysteryTribune“

Trojus nevykusiai pabandė nukreipti kalbą. Kaip žinote, jau ir pats neprastai nu­ simanau apie kompiuterius. Rebeka, nors ir smalsaudama, kodėl Trojus taip keistai elgiasi, juto, kad ne laikas dabar kišti nosį į tokius dalykus. Eric Rankin 71 - Galiu tą patvirtint. Man dar neteko sutikt žmogaus, kuris iš­ manytų apie skaitmeninį vaizdavimą daugiau už daktarą Volisą. Trejus iš karto persimainė, įtampą veide pakeitė nusivylimas, jis jau nesigynė - pečiai susmuko.

Ji nusišypsojo ir ištiesė ranką, kuri nusileido beveik anksčiau, nei ji palietė manąją; tada ji pasakė pažvelgusi į Borisą - - Turite paprašyti Alec pasilikti pietų. Tai taip pat buvo kažkas naujo. Iki šiol ji visada manęs klausė. Ji atsisuko į mane su žavinga sutartine šypsena. Aš galėjau būti užvakar pažįstama.

Padariau jai žemą lanką. Mes su Borisu žiūrėjome vienas į kitą. Aš paklausiau. Kol diskutavome apie mano bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams tikslingumą, Geneviève vėl pasirodė tarpduryje be savo variklio dangčio. Ji buvo nuostabiai graži, tačiau jos spalva buvo per gili, o mielos akys - per ryškios. Ji priėjo tiesiai prie manęs ir paėmė mano ranką. Ar aš buvau kirsta, Alekai? Maniau, kad man skauda galvą, bet aš to nepadariau.

Mes juk ne tiek kalti; Geneviève'ui buvo aštuoniolika, Borisui - dvidešimt trys, o aš ne visai dvidešimt vienas. II Kai kurie darbai, kuriuos šiuo metu dirbau prie Geneviève buduaro dekoracijų, nuolat mane laikė nuostabiame mažame Rue Sainte-Cécile viešbutyje. Tais laikais Borisas ir aš sunkiai dirbome, bet, kaip mums patiko, kas buvo tinkama, ir mes visi su Jacku Scottu labai daug važiavome kartu. Vieną ramią popietę viena klajojau po namą, nagrinėjau įdomybes, tyrinėjau keistus kampus, iš keistų slėptuvių išvedžiau saldumynus ir cigarus, ir pagaliau sustojau maudykloje.

Borisas, visas molis, stovėjo ten, plaudamas rankas. Kambarys buvo pastatytas iš rožių spalvos marmuro, išskyrus grindis, kurios buvo rožinės ir pilkos spalvos.

Sarafawkes Viskaskojisnorilt | PDF

Centre buvo kvadratinis baseinas, paskandintas žemiau grindų paviršiaus; laipteliai vedė žemyn į jį, skulptūriniai stulpai palaikė freskomis dekoruotas lubas.

Skanus marmurinis kupidonas pasirodė ką tik užlipęs ant savo postamento viršutiniame kambario gale. Visas interjeras buvo Boriso darbas ir mano. Borisas, vilkėdamas baltos drobės darbiniais drabužiais, iš savo gražių rankų nugraibė molio ir raudono modelio vaško pėdsakus ir koketą sukabino per petį. Tu žinai, kas tave padarė, maža humbuga!

Kitą akimirką jis numetė man ranką ir išblyško. Jackas Scottas, dėvėjęs dažais dažytą švarką, klajojo, pasisavino visus rytietiškus saldumynus, ant kurių galėjo padėti rankas, apiplėšė cigarečių dėklą, galiausiai jis ir Borisas kartu dingo aplankyti Liuksemburgo galeriją, kur nauja sidabro bronza Rodinas ir Monet kraštovaizdis reikalavo išskirtinio meniškos Prancūzijos dėmesio.

Grįžau į studiją ir atnaujinau savo darbą. Tai buvo renesanso ekranas, kurį Borisas norėjo, kad nutapyčiau Geneviève buduarui. Bet mažas berniukas, kuris nenorėdamas brūkštelėjo tam skirtų pozų seriją, šiandien atsisakė, kad visi kyšiai būtų geri.

Jis niekada akimirksniu nepailsėjo toje pačioje padėtyje, o per penkias minutes aš turėjau kuo daugiau skirtingų mažojo elgetos kontūrų. Žinoma, atleidau jį iš darbo tą dieną ir, žinoma, mokėjau už visą laiką, taip mes gadiname savo modelius.

Po to, kai jaunasis impasas išnyko, aš sukūriau keletą prieštaringų darbų, bet taip smarkiai praleidau iš humoro, kad man prireikė likusios popietės, kad galėčiau panaikinti padarytą žalą, todėl pagaliau subraižiau savo paletę, įkišau savo šepetėlius į juodo muilo dubenėlį ir pasivaikščiojau į rūkymo kambarį.

Aš tikrai tikiu, kad, išskyrus Geneviève apartamentus, nė viename kambaryje namuose nebuvo taip laisvo tabako kvepalų, kaip šiame.

Tai buvo kraupus šansų ir galų chaosas, pakabintas gijų gobelenais. Prie bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams stovėjo geros būklės saldaus atspalvio senas špinatas.

Čia buvo ginklų stendai, vieni seni ir nuobodūs, kiti ryškūs ir modernūs, indų ir turkų šarvų puošmenos virš mantijos, du ar trys geri paveikslėliai ir pypkė. Būtent čia ateidavome naujų pojūčių rūkydami. Abejoju, ar kada nors egzistavo bet koks vamzdžių tipas, kuris nebuvo atstovaujamas tame stende. Kai išsirinkome, tuoj pat nešiojomės jį kitur ir rūkėme; nes ši vieta apskritai buvo niūresnė ir mažiau kviečianti nei bet kuri kita namuose.

Jūs dirbot su Džonu Liliu?! Ar žinot, kad jis buvo mano didvyris, kai ėmiau lankyt banginių fiziologijos kursą? Kalbėjom apie Lilį ir jūsų paskaitose, bet nenumaniau, kad iš tikrųjų jį pažinojot ir net kartu dirbot. Rebekos protrūkis Trojui vėl priminė paslaptingus kerus, ve­ lionis daktaras Džonas K.

Tačiau šią popietę prieblanda buvo labai raminanti, ant grindų pledai ir odos atrodė rudi, minkšti ir mieguisti; didžioji kušetė buvo sukrauta su pagalvėlėmis - radau pypkę ir susirūkiau ten, kur rūkymo kambaryje atsirado nepratę dūmai. Aš buvau išsirinkęs ilgą lanksčią kotelį, ir jį apšviesti teko svajoti.

Po kurio laiko jis užgeso, bet aš nemaišiau. Aš svajojau ir šiuo metu užmigau. Pabudau pagal liūdniausią muziką, kokią tik teko girdėti. Kambarys buvo gana tamsus, neįsivaizdavau, koks laikas. Mėnesienos spindulys sidabravo vieną senojo spineto kraštą, o šlifuota mediena tarsi iškvėpė garsus, kai kvepalai plaukė virš sandalmedžio dėžės.

Ji susitraukė nuo skausmo murmėjimo. Ji buvo labai tyli ir paprašė Boriso. Nunešiau ją pas divaną ir nuėjau jo ieškoti, bet jo nebuvo namuose, o tarnai nuėjo miegoti.

Suglumusi ir sunerimusi skubėjau atgal į Geneviève. Ji gulėjo ten, kur aš ją palikau, atrodė labai balta. Ar gąsdinau tave kristi? Ar bandėte seną svorio netekimas atminties praradimas Norėčiau pasakyti tūkstantį daugiau melo, blogesnio už tą, kad pamatyčiau jai palengvėjusį veidą.

Aš padariau taip, kaip ji liepė, ir palikau ją ten, kai įėjo kambarinė. III Kitos dienos vidurdienį, kai paskambinau, radau, kad Borisas neramiai vaikšto po savo studiją.

Tarnaitė turėjo įsakymą jį iškviesti akimirksniu, kai Geneviève atsimerkė. Mes laukėme ir laukėme, o Borisas, augdamas neramus, klajojo, šurmuliavo su modelino vašku ir raudonuoju moliu. Staiga jis pradėjo kitą kambarį. Aš paprašiau pajuokauti jo nuotaikos. Kalbėdamas jis išplėšė vienišą auksinę žuvį, kuri sukosi ir išsisuko iš jos rutulio. Jo balse pasigirdo karštligiškas jaudulys. Ant mano galūnių ir smegenų gulėjo nuobodus karščiavimo svoris, kai aš nusekiau jį į šviesų krištolo baseiną su rausvais atspalviais; ir jis numetė padarą.

Krisdamas, jo svarstyklės žaibiškai virpėjo ir iškreipė žaibiškai žaižaruojančią oranžinę žvilgesį; tuo metu, kai jis pataikė į skystį, jis tapo standus ir smarkiai nugrimzdo į dugną.

Tada pasirodė pieniškos putos, nuostabūs atspalviai, sklindantys ant paviršiaus, o tada grynos giedros šviesos ašis prasiveržė iš, regis, begalinio gylio. Borisas pasinėrė į ranką ir išpiešė išskirtinį marmurinį daiktą, mėlyną gyslelę, rožinį atspalvį ir žvilgantį opalescuojančiais lašais.

Nieko nedarytų, tik tada ir ten išbandyti eksperimentą su baltu triušiu. Aš buvau pasirengęs, kad Borisas turėtų atitraukti dėmesį nuo savo rūpesčių, bet nekenčiau, kai gyvenimas išnyko šiltam, gyvam padarui, ir atsisakiau būti šalia. Atsitiktinai pasiėmęs knygą, atsisėdau studijoje skaityti. Buvau radęs Karalius geltonos spalvos. Po kelių akimirkų, kurios atrodė per amžius, nervingai drebėdamas ją atmesdavau, kai Borisas ir Džekas atėjo atveždami savo marmurinį triušį. Tuo pat metu varpas nuskambėjo aukščiau, ir iš ligoninės pasigirdo šauksmas.

Nuėjau ir atsistojau prie jos durų. Išsigandusi tarnaitė išėjo skubotai ir pabėgo pasiimti kažkokios priemonės. Geneviève, sėdinti vertikaliai, raudonais skruostais ir žvilgančiomis akimis, be paliovos baksnojo ir priešinosi švelniam Boriso santūrumui. Jis pakvietė mane padėti. Po pirmo mano prisilietimo ji atsiduso ir nugrimzdo, užmerkdama akis, o tada - tada, kai mes vis dar pasilenkėme virš jos, ji vėl jas atidarė, pažvelgė tiesiai į Boriso veidą - vargana karščiavimo beprotybė mergina! Tą pačią akimirką mūsų trys gyvenimai virto naujais kanalais; ryšys, kuris mus taip ilgai laikė kartu, nutrūko visam laikui, o jo vietoje buvo užmegztas naujas ryšys, nes ji tarė mano vardą, o karštinei ją kankinant, jos širdis išliejo slėpto liūdesio apkrovą.

Apstulbęs ir nebylus palenkiau galvą, o veidas degė kaip gyva anglis, o kraujas liejosi ausyse, apgaulingai gąsdindamas.

Negalėdama judėti, negalinti kalbėti, klausiausi jos karštligiškų žodžių gėdos ir liūdesio kančioje. Negalėjau jos nutildyti, bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams pažvelgti į Borisą. Tada pajutau ranką ant savo peties, o Borisas pasuko be kraujo. Perėjome gatvę į savo butus, ir tą naktį, pamatęs, kad ir aš sirgsiu, bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams vėl kreipėsi į gydytoją.

Niekada neįsivaizdavau, kad tai gali tapti daugiau, nei galėčiau ištverti. Išoriškai ramus buvau save apgavęs. Nors vidinis mūšis siautė naktį po nakties, o aš, gulėdamas vienas savo kambaryje, prakeikiau save dėl maištingų minčių, nelojalių Borisui ir nevertų Geneviève, rytas visada atnešė palengvėjimą, o aš grįžau į Geneviève ir pas savo brangų Borisą širdimi nakties audros skalavo švariai.

Niekada nei žodžiu, nei darbu, nei mintimi, kol kartu su jais, neišdaviau savo liūdesio net sau. Saviapgaulės kaukė man nebebuvo kaukė, ji buvo mano dalis. Naktis ją pakėlė, apnuogindama užgniaužtą tiesą žemiau; bet nebuvo kas matė, išskyrus save, ir kai diena praėjo, kaukė vėl savaime nukrito.

Šios mintys perėjo į mano nerimą keliantį ligą, bet jos buvo beviltiškai susipynusios su baltų būtybių, sunkių kaip akmuo, šliaužiančių Boriso baseine, - vilko galvos ant kilimėlio, putojančio ir spragsėjusio Geneviève, kuris gulėjo šypsodamasis šalia. Aldebaranas, Hyadosas, Alaras, Hasturas slinko pro debesų plyšius, kurie praplaukdami plazdėjo ir plevėsavo kaip karaliaus nulupti grioveliai geltonai.

Tarp viso to išliko viena sveiko proto mintis. Niekada nesvyravo, nesvarbu, kas dar dėjosi mano netvarkingame galvoje, kad pagrindinė mano egzistavimo priežastis buvo įvykdyti kai kuriuos Boriso ir Geneviève'o reikalavimus.

Koks buvo šis įsipareigojimas, jo pobūdis niekada nebuvo aiškus; kartais tai atrodė apsauga, kartais palaikymas per didelę krizę. Kad ir kaip atrodytų tuo metu, jo svoris gulėjo tik ant manęs, ir aš niekada nebuvau tokia bloga ar tokia silpna, kad neatsakiau visa siela.

Apie mane visada buvo minios veidų, dažniausiai keistų, tačiau keletą jų atpažinau Borisą. Vėliau jie man pasakė, kad taip negalėjo būti, bet aš žinau, kad kartą bent jis pasilenkė prie manęs. Tai buvo tik prisilietimas, silpnas jo balso aidas, tada debesys vėl atsistojo ant mano pojūčių, ir aš jį praradau, bet jis darė atsistok ir pasilenk mane kartą bent jau. Pagaliau vieną rytą atsibudau, kad mano lovoje kris saulės šviesa, o šalia manęs skaitė Jackas Scottas. Aš laukiau ir aš stiprėjau; per kelias dienas galėjau pamatyti, ką norėčiau, bet tuo tarpu pagalvojau ir prisiminiau.

Nuo tos akimirkos, kai mintyse vėl paaiškėjo visa praeitis, niekada neabejojau, ką turėčiau daryti, kai ateis laikas, ir jaučiau įsitikinęs, kad Borisas būtų nusprendęs eiti tuo pačiu keliu, bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams jis yra susijęs; kas liečia tik mane, žinojau, kad jis tai pamatys ir aš.

Nebeprašiau nė vieno. Niekada nesiteiravau, kodėl iš jų nebuvo gautos žinios; kodėl per savaitę gulėjau laukdamas ir stiprėdamas, niekada negirdėjau jų vardo.

Užsiėmęs savo paties teisingo kelio paieškomis ir savo silpna, bet bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams kova su neviltimi, aš tiesiog sutikau su Džeko santūrumu, laikydamas savaime suprantamą dalyką, kad jis bijojo apie juos kalbėti, kad nenorėčiau pasisukti nepaklusniai ir reikalauti juos pamatyti. Tuo tarpu aš kartojau sau, kaip būtų, kai gyvenimas vėl prasidėtų mums visiems?

Mes palaikysime savo santykius tiksliai taip, kaip jie buvo prieš susirgant Geneviève. Mes su Borisu pažvelgsime vienas kitam į akis, ir bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams žvilgsnyje nebūtų nei pašaipos, nei bailumo, nei nepasitikėjimo.

Aš vėl būčiau trumpam su jais būdamas brangiame jų namų artume ir tada be preteksto ar paaiškinimo dingčiau iš jų gyvenimo visiems laikams. Borisas žinotų; Geneviève - vienintelis komfortas buvo tas, ko ji niekada nežinojo. Atrodė, pagalvojus, kad radau viso savo kliedesio išlikusio įsipareigojimo jausmą ir vienintelį įmanomą atsakymą į jį. Kai pagaliau jis man leido suprasti, kad jie abu mirę, aš patekau į siautulingą įniršį, kuris atplėšė visas mano mažas sveikimo jėgas atomams.

Aš apiplėšiau ir prakeikiau save recidyvu, iš kurio po kelių savaičių išbridau dvidešimt vienų metų berniuką, kuris tikėjo, kad jo jaunystė amžinai praėjo. Atrodė, kad jau pergyvenu tolesnių kančių galimybes, ir vieną dieną, kai Džekas man padavė laišką ir Boriso namų raktus, paėmiau juos be drebėjimo ir paprašiau, kad jis man viską pasakytų.

Man buvo žiauru jo paprašyti, bet tam nebuvo jokios pagalbos, ir jis pavargęs atsirėmė į savo plonas rankas, kad vėl atsivertų žaizda, kuri niekada negalėjo visiškai užgyti. Įtariu, kad nenorėtumėte išgirsti šių detalių, bet privalote jas išmokti, kitaip aš jums pagailėčiau santykių. Dievas žino, norėčiau, kad manęs nepagailėtų pasakojimas. Aš naudosiu keletą žodžių. Ženevjė, pasak jo, miegojo apsvaigęs nuo narkotikų.

Ji pasakė, kad jai buvo visai be proto. Jis toliau dirbo, daugiau nekalbėjo, o aš jį stebėjau. Neilgai trukus pamačiau, kad trečioji grupės figūra - ta, kuri žvelgia tiesiai į priekį, bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams pasaulyje - nešiojo veidą; ne taip, kaip kada nors matėte, bet kaip atrodė tada ir iki galo.

Tai yra vienas dalykas, kuriam norėčiau rasti paaiškinimą, bet niekada to nedarysiu. Tada mes girdėjome, kaip durys smarkiai atsidarė ir užsidarė, ir greitai skubėjome į kitą kambarį. Borisas iššoko pro tarpdurį, o aš nusekiau paskui; bet mes pavėlavome. Ji gulėjo baseino dugne, rankomis per krūtį. Džekas nustojo kalbėti, prakaito hz svorio metimui stovėjo po akimis, o jo ploni skruostai trūkčiojo.

Tada aš grįžau ir išleidau tą pragarišką skystį iš baseino ir, įjungęs visą vandenį, marmurą išplaudavau nuo kiekvieno lašo. Kai ilgai išdrįsau nusileisti laipteliais, radau ją gulinčią baltą kaip sniegas. Pagaliau, kai nusprendžiau, ką geriausia daryti, nuėjau į laboratoriją ir pirmiausia ištuštinau tirpalą baseine į atliekų vamzdį; tada supyliau kiekvieno indelio ir butelio turinį po jo.

Židinyje buvo medienos, todėl sukūriau ugnį, o sulaužęs Boriso spintelės spynas sudeginau kiekvieną ten rastą popierių, sąsiuvinį ir laišką. Su studijos plaktuku susmulkinau visus tuščius butelius, tada pakrovęs juos į anglies skutiklį, nunešiau į rūsį ir išmečiau per raudonai įkaitusią krosnies lovą. Šešis kartus nuvažiavau ir pagaliau neliko nė vieno dalyko, kuris vėl galėtų padėti ieškoti Boriso rastos formulės.

Tada pagaliau išdrįsau paskambinti gydytojui. Jis yra geras žmogus, ir mes kartu stengėmės, kad tai nebūtų visuomenės. Be jo man niekada nebūtų pavykę. Pagaliau mes gavome tarnautojams atlyginimą ir išsiųstą į šalį, kur senasis Rosieras juos nutyli pasakodamas apie Boriso ir Geneviève keliones tolimuose kraštuose, iš kur jie metų metus negrįš.

Mes palaidojome Borisą mažose Sèvres kapinėse. Gydytojas yra geras padaras ir žino, kada gailėtis žmogaus, kuris nebegali pakęsti.

Aš jį atplėšiau. Tai buvo Boriso testamentas, datuojamas prieš metus. Tamsiaplaukis už stalo šaltai mane nužvelgė. Išgirdus jo balsą, širdis ėmė daužytis, patvirtindama didžiausią mano nuogąstavimą.

Nepajėgdama ištarti nė žodžio, visa sukaustyta priėjau prie jo parodytos kėdės ir atsisėdau.

deginti riebalus kaip kuro šaltinį padidinti medžiagų apykaitą padeda numesti svorį

Nekreipdamas į mane dėmesio, jis kažką skaitė planšetiniame kompiuteryje. Tvyrant tylai ir įtampai apžvelgiau didelį cabinetą. Pro stiklinę sieną už generalinio direktoriaus stalo atsivėrė panoraminis žemiau esančiv gatvių vaizdas. Ant sunkaus medinio stalo gulėjo nešiojamasis kompiuteris, stovėjo kortelė su pavarde ir Niutono švytuoklė, jos metaliniai rutuliukai nejudėjo. Kėdė, ant kurios atsisėdau, buvo aptraukta pliušu, ant sėdynės - rutuliukai. Buvo sunku kalbėti išdžiūvusia burna, bet pamėginau atsakyti: - V i s a d a juos nešiojuosi.

Jis kilstelėjo antakį. Po akimirkos tylos tęsė: - Užaugote šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje, trejus metus mokėtės Kornelio universitete, paskui nutraukėte mokslus. Tada dirbote paprastus darbus, prieš tris mėnesius atvykote į Niujorką. Kodė metėte universitetą?

Kiekvienas šaltos, dalykiškos gyvenimo suvestinės žodis smigo į mane, o paskutinis klausimas prasprūdo pro ausis. Ilga pauzė paskatino pažvelgti į laukiantį vyro veidą. Kodė cartojo jis, - išėjote iš universiteto, panele Delakur? Jo tonas reikalavo atsakyti, tačiau atsakymas buvo sudėtingas, asmeniškas ir sužadino prisiminimus, ajrie beveik trejus metus kėlė skausmą. Tai buvo privatu, žinojau, kad neprivalau atsakyti, tačiau ūpos vis tiek sujudėjo: - Mano tėvai mirė. Bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams S j kartą - ilga pauzė.

Aš stebeilijausi į rankas, stengdamasi sulaikyti ašaras, o tai buvo nelengva, turint omenyje mano apgailėtiną padėtj. Jie šitiek paaukojo, kad galėtų išleisti mane į mokslus. Sužinojau tai tik po jų mirties. Netekau namo. Šitiek stengiausi, kad namas neatitektų bankui, bet Žiaurus smūgis.

Nurijusi gumulu gerklėje stengiausi susitvardyti.

riebalų greitai svorio asanos riebalams deginti

Atsikrenkštęs atsilošė cėdėje. Balse pasigirdo rūpesčio gaidelė, bet neprisiverčiau pakelti į j j akių. Klausimas buvo asmeniškas, tačiau atsakiau: - Praradau tėvų namą, reikėjo iš jo išsikelti. Sena koledžo laikų bičiulė Džersyje pakvietė pagyventi savo namuose. V Sito klausimo bijojau ir nežinojau ką atsakyti. Rydama seiles pakėliau galvą, bet greitai nukreipiau žvilgsnį nuo žalių j o akių. Jis išsižiojo kažką sakyti, patylėjo, tačiau paskui vis dėlto ištarė: - Papasakosiu, kaip būtų atrodžiusi jūsų diena be mūsų susitikimo.

Susidėjo rankas ant stalo, o tada tęsė: - Būtumėte dirbusi, likus pusvalandžiui iki darbo pabaigos direktorė būtų jus pasikvietusi ir paaiškinusi, kad baigėsi jūsų laikinojo darbo sutartis, todėl šiandien buvo paskutinė jūsų darbo diena. Jums būtų sumokėję paskutinį atlyginimą ir palydėję iš pastato. Antrą kartą šiandien pasijutau taip, tarsi žemė būtų išslydusi iš po kojų. Dėl tokios gyvenimo neteisybės užvirė pyktis. Jeremijas pakėlė ranką liepdamas nutilti ir papurtė galvą.

Mums nebereikia daugumos laikinųjų darbuotoji is jusų skyriaus tarė jis ir prisimerkęs greičiau sau pridūrė: - Pasirašiau įsakymą savaitės pradžioje, dar nežinodamas, kas jūs. Nebebuvo reikalo slėpti. Suvokus, kad po daugelio pastaruoju metu patirtų gyvenimo smūgii sulaukiau dar vieno, buvo sunku suvaldyti pyktj.

geriausias riebalų svorio netekimas kaip ilgai naudoti riebalų degintojus

Nerasdama tinkamų žodžių, nesugalvodama, ką pasakyti, įsmeigiau akis į generalinį direktorių. Man reikia asmeninės padėjėjos. Nustebinta tokio pasiūlymo kelis kartus sumirksėjau. Įdėmiai pažvelgiau jam į veidą, bet šis buvo tarsi akmeninis, nesuprasi, ką galvojo.

Giliai įkvėpiau, po šių žodžių mintys akimirksniu nunešė į įvairiausias vietas. Nejau jis turi omenyje Ne, tikrai ne tai, apie ką pagalvojau. Vis dėlto, nepaisant dalykiško tono, kažkas jo akyse V rodė, kad jis omenyje turi būtent tai. Žvilgsnis žadėjo nuodėmingiausius dalykėlius, bet gal mano protas norėjo paversti fantazijas realybe.

Reikėjo įsitikinti.

Jeremijas linktelėjo į priekį, ranka parėmė tvirtą smakrą. Mėginau pasipiktinti šiuo pasiulymu, kaip nors protestuoti, išsaugoti bent kruopelę orumo, tačiau praktiškumas paėmė viršų. Šiuo metu man žūtbūt reikėjo darbo, ir štai sulaukiau pasiūlymo. Negalėjau V jo atmesti, nes nežinojau, kada gali pasitaikyti kitas. Širdį nudiegė, prisiminus, kaip beveik dvejus metus namą Giminaičiai nenorėjo arba negalėjo padėti, jei buvusi mokslo draugė nebūtų pasiūliusi pagyventi savo namuose, būčiau atsidūrusi gatvėje.

Laikinas gyvenimas pas ją užtruko ilgiau, nei abi planavome: creditoriai nuolat skambinėjo, pragyventi dideliame mieste buvo brangu, tad amžinai neturėjau nė cento. Tiesa, visa tai nereiškė, kad sutiksiu. Neįtikėtina, kad apskritai svarsčiau tokią bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams Jo lūpų kampučiuose pasirodė šypsena.

Pamačiusi užrašytą sumą vos nenualpau - per kelis mėnesius grąžinčiau paskolą už studijas, o po V metų turėčiau užtektinai pinigų tęsti studijas universitete. Žandikaulis buvo sustingęs, mintyse ieškojau manęs jog tai puiki proga, o kita, kuri kalbėdavo tėvų balsu, šaukė BEK! Man pasirodė, kad jis nesitikėjo tokio atsakymo, nes pakreipė galvą. Akių kampučiuose žaidė sypsena vienintelis linksmumo ženklas, bet gražiame veide nesuvirpėjo nė raumenėlis.

Jis inktelėjo. Po akimirką trukusios kovos su savimi, kurią pralaimėjau, atsistojau, pasilenkiau ir pasidėjau alkūnes ant tamsaus medžio stalo.

Nervingai stebėjau, kaip Jeremijas atsistoja ir reikia numesti apatinio pilvo riebalus aplink stalą. Kiek žodžių per minutę surenki? Klausimas nustebino, bet pastaruoju metu ruošiausi pokalbiams dėl darbo, tad žinojau atsakymą. Sutrikau, kai jis dingo man už nugaros.

Galėjau pasukti galvą, tačiau neatitraukiau žvilgsnio nuo stalo ir atsakiau į įprastą darbo pokalbio klausimą. Į akivaizdžiai surepetuotą atsakymą jis atsakė krizenimu. V Ziojausi sakyti ir staiga nutilau, pajutusi, kaip jis delnu ėmė glostyti šlaunį, pakišo ranką po sijonu, paglostė sėdmenis, tada atitraukė. Nurijau seiles, ėmiau tankiau kvėpuoti, bet sugebėjau atsakyti: - Norėčiau studijuoti teisę universitete arba dirbti mėgstamą darbą. Mano pulsas pagreitėjo, užsimerkiau stengdamasi susivaldyti.

Visai kaip lifte - vienas prisilietimas ir aš ištirpstu, mano kūnas geidžia jo kūno. Pirštai įsmuko tarp šlaunų, perbraukė per plonas medvilnines kelnaites, ir man iš lūpų išsprūdo atodūsis.

Nuspaudžiau klubus, trokšdama stipresnio kontakto, bet ranka vėl dingo, ir aš užgniaužiau dejonę. Atokvėpis leido šiaip ne taip susikaupti ir pateikti atsakymą. Nuo jo glamonės ėmiau raitytis, į pilvą plūstelėjo karštis, ir aš, įsikirtusi pirštais į stalą, susmeigiau nagus į medį.

Viena ranka perbėgo per nugarą ir klubą, kitos pirštai toliau mane j audrino. Virpančiomis rankomis laikiausi stalo, tik staiga kažkas kietas prisispaudė man prie sėdmenų. Pirštai pagaliau įsmuko po bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams ir lengvai įslydo tarp sudrėkusių lytinių lūpų. Kad ir kaip stengiausi valdytis, vėl išsprūdo šūksnis. Nuo bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams įsiskverbusių pirštų mano kūnas drebėjo.

Jis nutraukė plonytes medvilnines kelnaites, o aš nieko negalvodama jas paspyriau Jis įspraudė batą tarp pėdų, praskėtė kojas, o klubus vėl spustelėjo man prie sėdmenų. Visą tą laiką pirštai tarp cojų nepaliovė tyrinėti, o klubai - pulsuoti man iš nugaros, jis pakėlė sijoną ir apkabino liemenį.

Standų pumpurą man tarp kojų glostęs nykštys slystelėjo prie išangės, o aš su siaubu mečiausi į priekį. Deja, stalas ir vyro klubai neleido sujudėti, kai nykštys pabandė įsmukti į kietą skylutę. Nebuvau tokia naivi, buvau apie tai girdėjusi, bet niekada apie tai nepagalvojau.

O ir galvoti darėsi vis sunkiau, nes nuo jo glamoniv netrukus ėmiau virpėti iš geismo. Jis prispaudė lūpas prie kaklo.

Siuo metu mano kvėpavimas jau buvo virtęs dejonėmis. Kilstelėjau klubus, desperatiškai trokšdama pajusti jį savyje. Pirštai erzino, kankino, bet neleido patirti orgazmo. Kažkas pasikeitė: Jeremijas pritūpė prie apnuogintų mano sėdmenų, dantimis grybštelėjo odą, rankomis praskyrė sėdmenis. Nespėjusi susivokti, kas vyksta, pirmą kartą gyvenime pajutau, kaip iežuvis kutena intymiausios vietelės raukšleles, o paskui įsmunka į drėgnutėlę skylutę.

Su garsiu šūksniu vėl mečiausi į priekį, nesulaikiau ir antro, nes jo liežuvis, pirštai vedė mane iš proto. Egzotiškas pojūtis, visiškai naujas mano skurdžioje seksualinėje patirtyje, baigėsi stipriu orgazmu. Garsiai šaukiau, nagais braukiau per kietą stalą, kūnas nekontroliuojamai spurdėjo. Kaktą nusvarinusi ant rankų, išgirdau atplėšiamo prezervatyvo pakelio garsą, o po akimirkos kietas pimpalas įslydo man tarp sėdmenų. Jis ištraukė pirštus, o į jų vietą įstūmė savo standų daikčiuką.

Sudejavau, kai jis įėjo į mane, tvirta ranka apkabino per liemenį ir stipriai prispaudė prie savęs. Spausdamas mane prie stalo ištraukdavo ir vėl įkišdavo penį, praskirdavo, elektrino jautrią odą. Vis dar nešama orgazmo bangų dejavau ir it pašėlusi glaudžiausi prie jo.

Laikiausi už tamsaus medžio stalo krašto, o jis negailestingai mane atakavo, kiekvienu smūgiu sudrebindamas visą kūną. Ranka stvėrė man už kaklo, atlošė galvą prie savo peties taip, kad vos galėjau kvėpuoti. Vis dėlto iš mano lūpų vėl išsprūdo svorio netekimas nuovargis troškulys ir dejonės, nes perliejo dar vieno orgazmo banga, dar kartą visu kūnu sudrebėjau. Mano galva pasviro į šalį, jo dantys grybštelėjo kaklą, rankos atsmaukė palaidinę, lūpos perbėgo V per pečius.

Švelnios jo lūpos bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams odos buvo kontrastas šiurkštiems klubų smūgiams, tačiau aš atsidaviau pojūčiams, leidau j am diktuoti ritmą.

Po dviejų orgazmų kūnas buvo suglebęs, išsekęs, bet Jeremijas tvirtai laikė mane rankose. Išsilenkiau prieš jį, nors makštis buvo jautri smūgiams - net ir malonumo gali būti per daug. Dantimis jis vėl įsikirto į petį, drebėdamas taip negailestingai smūgiavo, kad beveik kilstelėdavo mane nuo grindų.

Galiausiai sudejavo, paskutinį kartą smeigė ir išsiliejo manyje. Ranka atleido kaklą, craujas vėl plūstelėjo į galvą, net apsvaigau. Atsargiai paguldęs ant stalo jis sukniubo ant manęs - abu bandėme atgauti kvapą. Po akimirkos ištraukė penį ir žengtelėjo atgal, palikdamas mane vieną gulėti ant vėsios medienos. Dar po akimirkos susiprotėjau, kad guliu bemaž nuoga, bet prireikė dar minutėlės, kol visiškai atgavau kvapą ir nusismaukiau žemyn sijoną.

Buvau tokia drėgna, kad atsisėdus ant sijono būtų likusi dėmė, tad įsispyriau į aukštakulnius ir atsirėmiau į stalą. Beje, tu priimta į darbą. Vis dar tankiai plakant širdžiai pasukau galvą ir pažvelgiau į Jeremiją Hamiltoną, stovintį greta cavos staliuko prie kabineto sienos.

Jis vilkėjo kostiumą, atrodė nepriekaištingai, tarsi nieko nebūti V įvykę. Žvilgsnis įdėmus, tiriantis, nesupratau, ką tikisi įžvelgti. Bandžiau pajusti gėdą, pyktį, įtūžį, kad taip neatsakingai pasielgiau, o jis pasinaudojo mano padėtimi, tačiau jaučiau tik stiprų nuovargį ir saugumą. Ranka švelniai suėmė mane už alkūnės, pasuko ir padavė stiklinę vandens. Smegenys dar nedirbo visu pajėgumu, tad pamaniau, jog būsiu ką praklausiusi.

Uploaded by

Mirktelėjau vėl nieko nesupratusi. Keistas klausimas. Jis linktelėjo, tarsi to būtų pakakę. Tada važiuosi kartu, lydėsi mane į kelionę. Vis dar sugluminta pokalbio eigos vėl gurkštelėjau vandens - Kur lydėsiu? Išvykstame po valandos. Tiesa, praėjusį kartą limuzinu važiavau j mokyklos šokių vakarą, sėdėjau įsispraudusi tarp draugiųir jų vaikinų. Vogčiomis pažvelgiau į išvaizdų vyrą, sėdintį priešais mane galinėje limuzino sėdynėje.

Šiuo metu jis nekreipė į mane dėmesio, buvo susitelkęs į planšetinį kompiuterį ant kelių. Palikta be priežiūros stipriau apkabinau ant kelių pūpsančią rankinę, mintys vis dar sukosi apie šios dienos įvykius. Nejaugi buvau pakeliui į Paryžių? Pastarosios dvi dienos buvo tiesiog beprotiškos.

Jei būčiau sudariusi prasčiausių dienų sąrašą, ši būtų patekusi į pirmą penketuką. Tiksliau, būtų užėmusi pirmą vietą. Tokiu metu Manhatane visada susidarydavo pėsčiųų ir automobilių spūstys, tad per daug nesidairiau, kur važiuojame, panirau į savo mintis. Eismui sumažėjus pastebėjau, kad išvažiavome iš Manhatano, ir kiek pavėluotai supratau - pasukome link Naujojo Džersio.

Kai galiausiai pažvelgiai pro limuzino langą, pamačiau lėktuvus už aukštos tvoros ir nustebusi supratau, jog esame Teterboro uoste.

Niujorko oro uostas buvo didesnis už Naujojo Džersio; nors iš šio nebuvau skridusi, žinojau cad čia nemažai užsakomųjų skrydžių ir aptarnaujama daug privačių lėktuvų. Buvo tekę skristi tik iš Džono F. Kenedžio oro uosto, mažesnis oro uostas man buvo naujiena. Pamačiau kelis nedidelius ėktuvus, kuriais vykdomi užsakomieji skrydžiai ir skraido bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams.

60 kg riebalų nuostolis po 6 mėnesių svorio netenka

Man dar kabinete buvo nurodyta pasiimti tik rankinėje esančius asmeninius daiktus ir drabužius. Sijonas ir palaidinė buvo švarūs, tačiau kelionei į užsienį tikrai reikia daugiau drabužių. Kas kartą, paklaususi apie netikėtą kelionę, sulaukdavau tokio atsakymo. Aš dar nieko nepasirašiau, vis dar galėjau nesutikti ir susirasti kitą darbą. Staiga iškilus vaizdui, kaip prekiauju mėsainiais, net susigūžiau, širdį persmelkė liūdesys.

Nejaugi viskas taip baigsis? Negi tai paskutinė proga? Pakėlusi akis pamačiau, kad Jeremijas mane stebi. Stoiškame veide neatsispindėjo jokių emocijų, tačiau nuo veriamo žvilgsnio pasijutau taip, tarsi jis būtų skaitęs mano mintis. Sutrikusi, nenorėdama parodyti savo dvejonių sukandau dantis ir nenusukau žvilgsnio pirma. Atsivėrus durelėms mūsų žvilgsnių dvikova nutrūko. Čiupau rankinę ir išlipau paskui Jeremiją. Eidama pastebėjau valiūkišką jo veido išraišką.