Pereiti prie turinio

Tas pat buvo ir kituose vagonuose. Tokia Raudonojo teroro reikšmė ir prasmė. Po to buvo liepta atiduoti lietuviškus pasus ir ruoštis kelionei: maisto pasiimti 5 dienoms, reikalingiausių daiktų 50 kg, ir visus turimus pinigus. Pasakiau, kad noriu pasimatyti su Kurakinu.

Gyventojams sekti išskirtas slaptasis politinis departamentas, kitas slaptasis departamentas veikė kariuomenės daliniuose, atskiri skyriai kontroliavo transportą ir ryšius. Pačiam Dzeržinskiui atėjo į galvą mintis, jog čekistus reikia auklėti nuo mažens. Tuo tikslu įsteigė našlaičių prieglaudas, surinko vaikus ir auklėjo juos taip, kad vėliau jie galėtų dirbti žvalgybininko darbą. Į mo- kymo programą įtrauktas auklėtinių dalyvavimas Nuimtųjų kankinimuo- se, kurie po metų gruodžio buvo masiškai taikomi tardymų metu.

Vienas Ceka vadas, Morozas, gyrėsi: — Nėra mūsų gyvenime kampo, į kurį nežvelgtų ereliška Čeka akis. Likviduojame buržuaziją kaip klasę.

norite numesti svorio bet neturite antsvorio geriausi svorio metimo centrai delyje

Tardymo metu neieškok įrodymų, kad kaltinamasis žodžiais ar veiksmais nusikalto sovietų valdžiai. Pirmasis klausimas, kurį turi išsiaiškinti, tai kokiai klasei priklauso kaltinamasis? Iš kur kilęs? Koks jo išsilavinimas arba profesija? Atsakymai į šiuos klausimus ir turi nulemti jo likimą. Tokia Raudonojo teroro reikšmė ir prasmė. Dzeržinskis puikiai sugebėjo atskirti masines akcijas, kurios buvo nu- kreiptos prieš dideles visuomenės grupes tam, kad laikytų jas įbaugin- tas, nuo kovos prieš opozicijos židinių vadovus.

Pradžioje draudė panaudoti provokatorius ir įvesti savus agentus į opozicines organizacijas. Jo nuomone, revoliucionieriui tai daryti netin- ka. Tačiau labai greitai įsitikino, jog tai labai efektyvus ginklas. Gali būti, kad tuo įsitikinti padėjo Leninas, kuris prieš daugelį metų savo kailiu patyrė, kokie pavojingi gali būti caro slaptosios politinės policijos — Och- rankos agentai.

Tai apie jį Leninas rašė: Turime puikų darbininkų vadovą, atstovaujantį mus Dūmoje. Net į galvą jam negalėjo ateiti, jog nuo metų Malinovskis buvo Ochrankos agentas. Tai jo informacijos pagrindu metais policija areštavo Josifą Staliną ir kitą įžymų bolševikų veikėją Jakovą Sverdlovą. Leninas, įbaugintas policijos veiksmų sėkmingumo, atėjo patarimo pas Malinovskis atvirai atsakė: — Dūmoje tarp bolševikų deputatų turi būti Ochrankos agentas. Tu- rime laikytis griežtos konspiracijos! Po metų Leninas nenorėjo patikėti, kad tai Malinovskis buvo agentas.

Net tada, kai bolševikai gavo slaptosios policijos kartoteką. Ir tik patei- kus daugybę įrodymų, sutiko jį teisti. Mali- novskis buvo sušaudytas Kremliaus kiemuose.

Dzeržinskis labai greitai ir puikiai įsisavino provokacijų rengimo tech- niką. Pirmą didžiulę pergalę pasiekė jau metų pradžioje, kai į opo- zicinę Kovos prieš bolševikus organizaciją įvedė savo agentą.

Čekistas Golubevas, pasivadinęs carinės armijos karininku, įgijo organizacijos va- dovų pasitikėjimą dr praeivis omaha ne svorio metimas greitai išaiškino tos organizacijos veiklos būdus. Jo įskundimų dėka čekistai metų vasario mėnesį areštavo ir likvidavo apie tos organizacijos narių.

Bolševikų vadovai buvo pasirengę ieškoti bet kokių pasipriešinimo prieš jų valdžią apraiškų ir vakarų valstybėse, nors šios daugiau rūpinosi situacija fronte, o kovą su bolševizmu paliko mėgėjams bei romantiš- kiems avantiūristams. Be to, vakarų valstybių žvalgybos jėgos taip pat buvo silpnos. Prasidėjus I pasauliniam karui Londono štabe dirbo tik keletas žmonių. Užsienyje neturėjo jokio posto. Karo metu jų jėgos sustiprėjo, organizacijoje dirbo apie agentų. Tačiau jų veikla daugiausia apsiri- bojo Belgija ir Prancūzija, kur rinko informaciją apie vokiečių kariuome- nės judėjimą.

Tik metų pradžioje į Maskvą išsiuntė žvalgybos posto vadovą, poručniką Ernestą Boicą, bet ir jo būrys buvo labai neskaitlin- gas. Žmonės, atvykę iš Londono, buvo kupini gerų norų, tačiau jiems trūko patirties. Ceka juos greitai susekė ir jau po poros savaičių beveik visi tos organizacijos nariai buvo kontroliuojami Dzeržinskio agentų.

Tuo pat metu, t. Jis turėjo įkalbėti bolševikus pradėti karą su Vokietija. To padaryti nepavyko. Tačiau Lokhartas liko Mask- voje — rengti Lenino valdžios nuvertimą. Greitai suži- nojo, jog šis žmogus pasiryžęs pakeisti dr praeivis omaha ne svorio metimas Maskvo- je.

Kartu parengė gana drąsų, bet ir gana naivų pla- ną — per naktį išžudyti visus bolševikų vadovus. Ta- da įvesti į Rusiją sąjungininkų armiją, suformuoti naują vyriausybę, kuri dirbtų karinės diktatūros pa- grindu. Tai žodžiai iš Lokharto telegramos, išsiųstos m. Jo veiksmus parėmė kitas agentas — Sidnis Reilis.

Įdomus žmogus. Jo tikroji pavardė Zigmundas Rozem- bliumas. Gimė metais Lenkijoje, turtingoje žydų šeimoje. Turėdamas 16 metų nutraukė su šeima visus Sidnis Reilis ryšius ir išvyko į Londoną. Ten pasirinko avantiūristinį gyvenimo būdą, kuris svyravo tarp netikėtų sėkmių ir taip pat greitų nesėkmių.

Turėjo 11 pasų ir 11 žmonų vienu metu. Tik atvažiavęs į Mask- vą, nuvyko j Kremlių. Prisistatė esąs britų vyriausybės atstovas ir pa- reikalavo susitikimo su Leninu.

Nors visa tai buvo gana įtartina, jam pavyko pasiekti gana daug — pateko pas Lenino sekretorių Vladimirą Bonč-Brujevičių. Abu britų agentai buvo labai drąsūs, tačiau jie neturėjo pakankamos patirties ir Dzeržinskiui neteko daug vargti juos demaskuojant. Jau metų birželį pakišo jiems du savo agentus. Tai buvo latviai: Janis Buikis ir Janis Sprogis.

Jie pasisakė, kad yra Šmidken ir Bredis, kad atstovauja Latvijos kariuomenę ir yra pasiryžę nuversti bolševikus. Lokhartas trynė rankas. Latviai — vieninteliai kariai Maskvoje. Kas kontroliuoja latvius — kontroliuoja sostinę! Latviai nėra bolševikai Jie tapo bolševikų tar- nais todėl, kad neturėjo kitos išeities. Tai samdomi užsieniečiai.

Jie tarnauja už pinigus. Jeigu pavyktų nupirkti latvius, mano uždavinys būtų lengvai išsprendžiamas, — rašė raporte britų vyriausybei. Rugpjūčio 20 dieną išsiuntė kitą raportą, kuriame pranešė, kaip pra- ėjo susitikimas su latvių pulko vadu. Sis užtikrino, kad jo kariai pasiren- gę prisidėti prie bolševizmo nuvertimo ir kad viską galima parengti per 5—6 savaites.

Lokhartas buvo sužavėtas. Jis pasiūlė Reiliui išmokėti lat- viui 1,2 milijono rublių, kaip įnašą revoliucijos rengimui. Pinigai, kuriuos gavo iš britų, papildė slaptosios policijos kasą. Laimėjimai, kuriais iš Maskvos gyrėsi britų agentai, paskatino bend- radarbiauti Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos slaptąsias tarny- bas.

Rugpjūčio ąją Maskvoje, generalinio Jungtinių Valstijų konsulo Vi- to Polo biure, įvyko pasitarimas, kur buvo aptariamos kovos su bolševi- kais formos. Dzeržinskis gavo raportą apie šį pasitarimą iki to, kol panašūs raportai pasiekė Londoną, Vašingtoną ir Paryžių. Atsakydami į pasikėsini- mą, bolševikai Petrograde per dvi dienas sušaudė politinių kalinių.

Dzeržinskis protestavo. Suprantama, jis neprieštaravo, kad būtų šau- domi kaliniai ir politiniai priešai.

Tačiau areštavimas šnipų, tokių kaip Lokhartas ir Reilis, ardė jo agentų meistriškai rezgiamą tinklą. Į šį tink- lą turėjo įkliūti opozicinių organizacijų vadovai. Buvo priverstas paklusti Kremliaus įsakymui — keršyti nekreipiant dėmesio į tai, kas pateks į šio veiksmo zoną. Rugpjūčio 31 d. Pusę ketvirtos ryto įsiveržė į jo butą.

Padarė kratą, bet nerado nieko kompro- mituojančio. Tačiau neiškratė paties Lokharto, kuris, ištrauktas iš lovos, skubiai apsirengė ir kelnių kišenėje paslėpė bloknotą su konspiratorių pavardėmis. Tarp jų buvo ir Boriso Savinkovo pavardė. Tardė latvis Jakovas Petersas. Labiausiai jam rūpėjo ryšiai su Fane Kaplan. Vieną momentą jį išvedė į kitą kambarį ir paliko. Po kelių mi- nučių dr praeivis omaha ne svorio metimas įvedė tamsių plaukų moterį.

Įdėmiai sekė, kokia bus abie- jų reakcija. Tačiau nei Lokhartas, nei Fanė Kaplan vienas kito nepaži- nojo. Ji priėjo prie lango ir kelias minutes beprasmiu žvilgsniu žiūrėjo į grotas, o Lokhartas vaikštinėjo po patalpą galvodamas, kaip atsikratyti bloknoto, kuris vis dar buvo jo kišenėje.

Jis suprato, kad čekistai bet kuriuo momentu gali ištaisyti savo klaidą ir iškratyti jį. Po nepavykusios akistatos Petersas tęsė tardymą. Tačiau Lokhartas jau žinojo, ką turi daryti. Jis pasiskundė pilvo skausmais ir pasiprašė į tualetą.

Atrodė, kad tokia išeitis nedaug tepadės, nes jį visą laiką saugojo du kareiviai. Bet Lokhartas paprašė tualetinio popieriaus. Kareiviai gūž- telėjo pečiais ir pasakė, jog teks susitvarkyti kitu būdu. Dr praeivis omaha ne svorio metimas nenustebo, kai areštantas iš kišenės išsitraukė bloknotą ir rubino svorio mažėjimo pažanga jo lapus.

Jį paleido jau 9 valandą. Buvo diplomatas ir tikriausiai tik todėl išven- gė brutalaus tardymo ir mirties arba ištrėmimo į Sibirą. Tiesa, kaip ir Reilis, buvo areštuotas vėl, bet spalio mėnesį juos iškeitė į sovietų diplo- matus, kuriuos Londone buvo sulaikiusi britų policija. Ar Lokhartui, nuleidus į tualetą bloknoto lapelius, iš tiesų pavyko sunaikinti pėdsakus, vedančius pas Borisą Savinkovą?

Tas Žiaurus Amžius

Galbūt nepakan- kamai įvertino Ceka funkcionierių įžvalgumą? Galbūt iš tualeto arba ka- nalizacijos vamzdžio lapeliai buvo ištraukti, o pavardės perskaitytos? Faktas tas, kad vos tik paleidus Lokhartą, Čeka pradėjo Savinkovo gru- pės likvidavimą.

Savinkovas buvo laikomas labai gudriu ir labai pavojin- gu priešu. Borisas Savinkovas gimė metais Charkove.

Vidurinę mokyklą baigė Varšuvoje. Policijos agentui Jevno Azefui išdavus, buvo suimtas ir nuteistas mirti. Pavyko pabėgti į užsienį.

Po vasario revoliucijos su- grįžo į Rusiją ir dirbo Laikinosios vyriausybės aparate. Po to grįžo į Maskvą ir ėmė telkti antibolševikinį pogrindį. Tada ir susitiko su britų Vienas pirmzįjų Raudonosios Armijos būriif. Svarbiausia Savinkovo problema buvo gauti lėšų. Jos padėtų egzistuoti pogrindinei organizacijai, nupirkti ginklus ir pasirengti suki- limui.

Pradėjęs studi- — Mano mokytoja prof. Liucija Drą- tijosMaria Canals Ispanija tarptauti- veiklą. Kas Jums svarbiausia interpre- simfoninio orkestro koncertus. Ten teko kurių reikia mokėti pasirinkti. Mano dės- jas JAV supratau, kokia didžiulė laimė sutienė labai tikėjo konkursų nauda niai pianistų konkursai. Labai reikšmingi tacinėje paletėje? Kokia Jūsų grojimo groti L.

Aš visiškai sutinku, buvo L. Ar gausu koncertuose klau- su Vienos radijo simfoniniu orkestru diri- įvairovę, nenurodinėdamas, ką ir kaip kartu su savo mokytoja, nes Juilliarde kad konkursai yra puiki mokykla, ypač kursai metais Niujorko Carnegie sytojų? Galima diskutuoti Hall. Buvau pakviestas dalyvauti su kitais — Yra tekę koncertuoti, tai atsispin- kuris daug dirba ir Metropoliteno opero- kras nusistovėjusias atlikimo tradicijas.

Manyčiau, kad jeigu nebūčiau turė- dėl konkursų koncepcijos, reikalingumo penkiais pianistais. Kursus vedė vienas di mano biografijoje. Groti koncertus je. Po to dr praeivis omaha ne svorio metimas keletas įsimintinų koncer- Praktiškai repertuarą rinkdavausi jęs galimybės tiek daug dirbti kartu su ir naudingumo jau vėliau, kalbant apie žymiausių dabarties muzikų pianistas su orkestru man yra pats didžiausias tų Vienoje: rečitalis miesto salono salėje, pats, bet visuomet klausdavau profeso- savo mokytoja prof.

Liucija Drąsutiene didžiuosius konkursus ir tą visą konkur- Danielius Barenboimas. Jeigu norėdavau groti, Lietuvoje, tai kažin ar būčiau galėjęs tiek sų industriją, tačiau augant, mokantis A. Po šių kursų G. Aleknos atliekamos solo. Tačiau situaciją vertinant kitais para- disertacija m. Kū- kaip yra organizuojamas meninis ug- metrais ir kalbant ne apie proporcijas, anksčiau Jūsų parengtu nespausdin- rinių fortepijonui gausa ir originalumu dymas valstybiniu mastu JAV? Bacevičiaus kūrinių fortepijonui V.

Bacevičius neturėjo sau lygių. Septyni — Trumpai tariant, JAV valstybinės rodo ne taip jau ir blogai. Tokių mo- vos žymesni dabartiniai kompozitoriai ir informacijos ir leidybos centro.

Pa- geriausių ir įdomiausių, puikiai repre- kyklų kaip Lietuvoje ten nėra. Yra tam atlikėjai gauna daug daugiau užsakymų pasakokite apie projektą, dėl kurio zentuojantys kompozitoriaus kūrybinį tikros muzikos mokymo programos vi- ir pakvietimų koncertams nei F. Listas ar šiemet Jūs jau antrą kartą atvykstate palikimą.

Didžiosios Britanijos leidybos durinėse mokyklose, bet instrumentinis L. Galima pasidžiaugti, kad šiuolai- — Mano darbas Lietuvoje yra įrašų mą kartą susidomi V. Bacevičiaus kūryba. Yra privačios muzikos mokyklos, kiniai klasikinės muzikos virtuozai, nors projekto dalis.

Bus išleisti visi septy- Neseniai išleista kompaktinė plokštelė, privatūs dėstytojai, turintys savo studi- jų yra tūkstančiai visame pasaulyje, gali ni lietuvių kompozitoriaus ir pianisto kurioje įrašyti jo kūriniai orkestrui, sulau- jas.

Leisti savo vaikus mokytis groti kokiu laisvai keliauti, koncertuoti, daryti tai, V. Publika randa sau pri- šė įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Tokie vertinimai rodo, pasiturintys tėvai mano, jog tai yra svar- publiką.

Dabartinės galimybės puikiems gonams ir vienas dviems fortepijonams. Šiuos V. Bacevičiaus kūrinius be manęs įvertinimo. Kadangi pats Gabrielius apie ninkų ansamblio tarpusavio darna, susi- simo — ne todėl, kad jis populiarus, bet nuota Grammy apdovanojimais Ursula ne tik koncertuoja, dr praeivis omaha ne svorio metimas ir dirba pe- muzikos pamokomis, čia dažniausiai yra savo koncertinę veiklą kalba labai santū- klausymas, geras garso balansas, pulsuo- todėl, kad man sunku būdavo į jį atsaky- Geriausi patarimai kaip pašalinti pilvo riebalus, Niujorko Juilliardo mokyklos dagoginį darbą.

jd hayworth svorio kritimas ekologiškas plonas oszustwo

Aš linkęs į universalumą. Grodavau įvairių kompozitorių, te Ursula Oppens. Artimiausiu metu, po bas. Rytoj vesiu meistriškumo pamokas instrumento valdyme visai be jokių teo- Niujorke, Liszt in Vredenburg festivalyje niu Vilniaus kvartetu.

Su violončelininku dėl buvo sunku išsirinkti mėgstamiausią. Norėčiau rasti tinkamą rinių žinių. Bartoko ir K.

Debiusi muziką. Apskritai bos centras. Manau, kad to da garso inžinierė ir prodiuserė Judith Vokietijoje ir kitur. Koncertų įrašus dauge- fortepijonams ir mušamiesiems. Sherman taip klasikinės muzikos radijas WQXR bei paly- — Na, klausytojai koncertų salėse yra sias žmonijos istorijos laikotarpis, tačiau pat tvarkys visos kompaktinės plokšte- dovinės radijo stotys. Pagalvokime, juk Išleidžiant CD tarptautinėje rinkoje surengęs ne vieną koncertą su kamerinės je kvietimu pasiklausyti mano atlieka- tada kūrė tokie skirtingi menininkai kaip yra didesnė tikimybė, kad ta muzika la- muzikos partneriais.

Su nacionalinės pre- mos muzikos tarp kitų klausytojų atvyko Debiusi, Ravelis, Šionbergas, Janačekas, biau patrauks melomanų dėmesį, todėl mijos lauretu M. Čiurlionio kvartetu yra apie trisdešimt ambasadorių. Ilgai dar teko laukti, kol galės įeiti. Vėl ėmė graužti spiečiai uodų, bet dabar tremtiniai susikūrė ugnį ir nuo jų gynėsi. Kažkoks komisaras dar pasakė prakalbą, rodydamas į stovyklą ir kalbėdamas, kad dabar galės kultūringai gyventi.

Ties stovyklos vartais tremtiniams davė vakarienės. Skystos sriubos, daugiau nieko. Išalkę dairėsi antros lėkštės, bet jau kartą ragavusius varė tolyn. Atėjo naktis.

Tremtiniams reikėjo nakvoti lauke, taigoje. Pradėjo krapnoti lietus ir gesino sukurtąsias ugnis. Į akis lindo dūmai, jas įkyriai grauždami.

Nakčia slankiojo nemigę tremtiniai, ieškodami sausesnės vietos. Prašvito liūtinga ir apniukusi diena. Tremtiniai buvo sušalę ir šlapi. Dabar pamažu pradėjo leisti į stovyklą. Čia vėl darė kratą, nurengdami iki juostos, nuplėšydami medalikėlius, ieškodami laikrodžių ir brangenybių. Tačiau vakare ir vėl išvarė tremtinius iš stovyklos, nakčiai suvarydami į plytinę. Sienų nebuvo, vėjas košėsi per šlapius drabužius, dr praeivis omaha ne svorio metimas daugelis tremtinių, apsiaustus pasikloję ant plytų, sugulė.

Sekančią dieną suvedė į stovyklą—Sievurlag, 47 stov. Joje buvo apie vyrų: lietuvių, lenkų, estų ir žydų. Jau pirmą naktį penki pabėgo. Čia vėliau buvo paskirtas komendantu gen. Administracija, žinoma, buvo visa maskolių, bet kai kurias pareigas atlikdavo ir parinkti iš tremtinių.

kaip prarasti pilvo riebalus per dvi savaites adios riebalų nuostolis

Vyriausiu inžinieriumi, kuris išleisdavo į darbą, buvo Ignatavičius. Stovyklos gydytojas—Starkus. Kadangi lietuviai daugelis mokėjo rusų kalbą, tai kai kurie ir pateko į stovyklos vadovybę. Šioms dr praeivis omaha ne svorio metimas buvo paskirta ir nemaža žydų. Tremties sąlygos stovykloje buvo itin sunkios ir mirtingumas labai didelis. Mirė daug lietuvių. Starkus kiek galėdamas atleisdavo nuo darbo. Tačiau stovyklos taisyklės drausdavo nuo darbo atleisti ligonį, kurio temperatūra nesiekia 38° C per ° Fahrenheito termometru.

Stovykloje lietuvių kunigų tuo metu nebuvo, bet lenkai kunigai atnašavo Mišias, labai slaptai; dalyvaudavo pamaldose ir lietuviai. Dovydaitis, bedirbdamas miškuose, buvo apsilpęs, ir tada jį paskyrė sandėlio sargu. Sandėlyje buvo užrakinti stovyklos daiktai. Jis juos saugojo ir reikalui esant išdavinėjo. Profesorius nemažai kentėjo dėl avitaminozės, dėl maisto trūkumo, buvo pasilpęs, tačiau neprarado optimizmo ir vilties.

Valgyti ir jisai tegaudavo maža. Išalkęs eidavo į virtuvę. Jei ten būdavo koks lietuvis, tai dažnai profesoriui duodavo antrą porciją.

Tačiau profesorius buvo gailestingos širdies ir pats su kitais dalydavosi, ką turėjo. Profesoriaus religinis jausmas buvo labai gyvas. Jo jėgos buvo gerokai išsekusios. Sutkus buvo kurį laiką stovyklos komendantu, bet vėliau pakeistas kitu. Endziulaitis buvo vyriausias virėjas, mėgo, kada galėjo, padidinti kam porciją. Daug lietuvių mirė. Jų tarpe ir Marcinkevičius. Lietuviai Būga, Cirtautas turėjo karbunkulo žaizdas. Ignatavičius už kažkokį dalyką bolševikų buvo uždarytas į kalėjimą. Lietuvis Mištautas, latvių inžinierius Jakobsonas ir trys lenkai pabėgo iš stovyklos.

Juos sugavo. Vieni sakė, kad sugavo geležinkelio stotyje, o kiti pasakojo, kad juos išdavė maskolių kolchozininkai, pamatę pereinant iš vieno miško į kitą. Juos visus bolševikai nužudė. Toje stovykloje buvo ir Aukštuolis, taipgi Jaciūnas, Burbulis, Laucius. Bloga tai, kad perskiriant šeimas, kai dar buvo vežami iš Lietuvos, per skubumą kai kurie vyrai buvo paėmę savo žmonų ryšulius, taigi atsivežė moteriškus drabužius, kurie jiems netiko, o žiema Sibire pašėlusiai šalta.

Jie mainė tuos drabužius į duoną. Kadangi bolševikai nedavė lietuviams tremtiniams nė minimalinio aprūpinimo, tai daugelis, net eidami miškų darbams, žiemą neturėjo reikalingiausio autuvo. Iš dr praeivis omaha ne svorio metimas siūdavosi savotiškus batus, savotiškus veltinius. Kojas drabužiais vyniodavo. Stovyklų sistema Rusijoje buvo sugalvota tam, kad pamažu išnaikintų numatytuosius žmones.

Dar prieš aušrą enkavedistai tremtinius pakeldavo, šaukdami: — Keltis, ruoštis darbui. Išduodavo po svarą ar po pusantro juodos duonos, rytą duodavo vandeningos sriubos, nupiltos nuo bolševikų pareigūnams virtų žuvų.

Tuojau varydavo į darbą. Peržengus stovyklos vartus, sargybinis užrikdavo: — Darbo brigada, dėmesio! Jei kas bandytų bėgti, palydovai šaus be perspėjimo.

Žengte marš! Sugrįžus iš darbo, užuot skubiai davus maisto pervargusiems tremtiniams, prasidėdavo ilgai užsitęsiantys tikrinimai. Po tikrinimų buvo skaitomi įsakymai: kokie bus rytoj darbai, kam skiriama karcerio bausmė. Vakarienė buvo verdama trijuose katiluose. Blogiausia eiliniams tremtiniams—tik sriuba. Administracijai buvo skirtas antrasis katilas—košė.

Jie be sriubos ir košės dar gaudavo žuvies ar mėsos.

3 dienas lieknėti prarasti šlaunų riebalus 2 savaites

Dažnai ir nakčia tremtiniai neturėjo poilsio — varydavo juos tai į menkai kūrentą pirtį, tai kitur. Pirtyje, kur suvarydavo po 40 žmonių, dažnai tebuvo 10 indų prausimuisi.

  • Būdai natūraliai paspartinti svorio metimą
  • Deginamų riebalų apibrėžimas
  •  А метод «грубой силы»? - предложил Бринкерхофф.
  •  Я… я… прошу прощения, - заикаясь, сказал Беккер и застегнул «молнию» на брюках.
  • Tas Žiaurus Amžius | PDF
  • Похоже, не один Танкадо умел создавать абсолютно стойкие шифры.

Į darbą tremtiniams teko eiti toliau kaip po 8 km. Čia jie turėjo kirsti dideles pušis. Sargybinis aprodė ribas, kurias peržengus bus šaunama. Reikėjo pušis nukirsti, supjauti, nulupti ir sudeginti šakas. Tremtiniai dar nebuvo išvargę ir stengėsi išpildyti normą. Greit įsitikino, kad tai neįmanoma: pjūklai atšipo ir kirviai neėmė, pritrūko žibalo, kuris buvo naudojamas šakoms deginti.

Per visą dieną ėjo įtemptas darbas. Vakare, kai saulė buvo arti laidos, sargybinis sukomanduodavo baigti darbą. Vieną vakarą grįždami iš darbo pamatė būrelį baisiai pervargusių tremtinių. Tai buvo pabėgusieji, kuriuos sugavo enkavedistai. Jų bandymas baigėsi mirtimi.

Išbaigus kirsti pirmąjį miško sklypą, tremtinius pasiuntė į kitą pusę. Čia buvo nuo daugelio metų prikritusių medžių, kuriuos bolševikai liepė sutempti į krūvas. Darbas atrodė visai bergždžias — kad tik žmones greičiau užkankintų. Po trejeto dienų nuvarė pėsčius vėl kita kryptimi — į darbą už 10 km. Čia vėl taigoje reikėjo kirsti medžius: pušis, egles, beržus. Vieną dieną pietų pertraukos metu tremtiniai nieko neturėjo valgyti tokių dienų buvo daug. Išsitiesė ant samanų bent pasilsėti.

Staiga pamatė, kad daugelis tremtinių eina viena kryptimi. Tai buvo slaptas bandymas atnašauti Mišias: ant kelmo patiesė baltą skepetaitę, išsitraukė mišiolėlį, viduryje pastatė stiklinėlę.

  • Lengvas svorio kritimas per 1 savaitę
  • Diabex xr 500 svorio netekimas
  • Tačiau ir Vo- kietijos jėgos patyrė didelius nuostolius.
  • O tą galimybę, kad galėjau lygiuotis į pa- Gabrielius Alekna m.
  • M. Pianistas Nr. 11 | PDF
  • Rokiškyje turgus.

Prasidėjo Mišios — paslapčia nuo sargybinių akių, kurie kiek toliau budėjo, kad kas neperžengtų nustatytos linijos. Tremtiniai tyliai meldėsi, kiekvienas savo prašymą Dangui siųsdamas. Praslinko valandėlė, ir vėl visas būrelis išsiskirstė su nuostabia ramybe veiduose. Tremtiniams baisiai stigo maisto ir kai kurie, pririnkę grybų, kopūstlapių, virė juos košės likučiuose, sumetę žuvų galvas ir panašias atmatas.

Dešimtininkas buvo lietuvis, iš tų pačių tremtinių, ir jisai tylomis tai praleisdavo. Ir vėl bolševikai davė naują darbą: pravesti kelią per tankumyną. Keturių žmonių grupei buvo įsakyta kasdien nuvalyti po kvadr. Čia buvo valgomų žolių, ir, kad nepamatytų sargybiniai, daugelis jas valgė pertraukos metu atsigulę. Rudenį dažniau krapnojo lietus, permerkdamas tremtinių drabužius. Chojnackis buvo perkeltas į kitą stovyklą, kur pateko į lietuvio Vaitkevičiaus vardo neprisimena brigadą.

Grįždami iš darbo, išalkę tremtiniai rungčiomis gaudydavo ant kelio nukritusias žalias bulves.

jc premjera svorio metimas riebalų svorio netekimas apžvalgos

Deja, priėjus prie stovyklos, sargybinis liepdavo išmesti visas surinktas bulves, ir tik labai nedaugelį pasisekė nuslėpti. Grįždamas iš darbo, Vaitkevičius nekartą pasiūlydavo draugams atkalbėti einant rožančių. Buvo labai pamaldus. Vienu metu turėjo jis plaučių uždegimą, bet bolševikai vis tiek išvarė į darbą. Galutinai peršalo ir mirė. Tremtinių grupė apsidžiaugė, kai juos paskyrė iš krūvos bulvių atrinkti geras nuo supuvusių.

Čia jie galėjo nors žalių bulvių prisivalgyti. Būnant vienoje stovykloje, atėjusios rusės turėjo progos į maistą išmainyti drabužius ir kitus daiktus, kuriuos tremtiniai su savimi buvo atsivežę ir dar galėjo išsikeisti. Daugelis tremtinių dėl nežmoniškų sąlygų labai išseko. Išbalusiais veidais jie buvo panašūs į lavonus.

Net Sov. Daugelis ir mirė. Žiemą jų lavonus sumesdavo nuošalesnėje vietoje, kol atvykdavo bolševikų pasiųstas mongolas, kuris išveždavo juos kur nukišti taigoje.

Prie numirusių lietuvių buvo prijungiama lentelė, kurioje lietuviškai buvo išskaptuota velionio vardas ir mirties data. Įvykus lenkų ir rusų susitarimui, kun.

Chojnackis buvo paleistas ir jam pasisekė pasiekti Argentiną, kur apsigyveno lietuvių tėvų marijonų vienuolyne. Dabar jis jau miręs. Palaidotas Lenkijoje, kur buvo nuvykęs su maldininkų ekskursija.

Įėjus šiems žmonėms į trobą, buvome visi ir samdiniai suvaryti į vieną kambarį ir susodinti. Buvo įsakyta nepajudėti iš vietos. Ko buvo ieškoma, mums niekas nepaaiškino. Krata tęsėsi labai trumpai. Po to buvo liepta atiduoti lietuviškus pasus ir ruoštis kelionei: maisto pasiimti 5 dienoms, reikalingiausių daiktų 50 kg, ir visus turimus pinigus.

Manėme, kad mus veš į stovyklą ar kalėjimą, o gal ir visai sunaikins. Buvome visiškai pasimetę. Ėmėme kas pakliuvo po ranka. Maisto beveik nieko nepasiėmėme, nes nei į kaminą, kur buvo rūkytos mėsos, nei į kitokio maisto sandėliuką nei mūsų, nei samdinių neleido.

Pasiėmėme tik tuos produktus, kurie buvo valgomojo kambario bufete. Kur tik ėjome, visur sekė ginkluotas kareivis. Net iki išvietės. Pradžioje nenorėjo leisti pasiimti jokių vaistų, net tų, kurie buvo man kaip nėščiai gydytojo išrašyti.

Vėliau, pasitarę, leido, tik įspėjo, kad neimtume žirklių ir peilių. Buvo klausinėjama, kur yra mūsų vyrai. Gerai, kad buvo labai šaltas rytas ir kad apsirengėme žieminiais rūbais. Jie mums vėliau labai pravertė. Išvažiuojant iš kiemo matėme, kaip užkalinėjo lentomis trobos langus. Birželio 13 d. Užsibuvo iki 12 val. Taip ilgai jis niekad neišbūdavo. Manome, kad jis žinojo apie mūsų šeimos išvežimą ir buvo atsiųstas mūsų pasaugoti. Išėjęs iš trobos vargu ar jis nuėjo namo, nes visą naktį šunys buvo labai neramūs.

Nuvežė mus tiesiai į Šiaulėnus. Čia sunkvežimiuose buvo daugiau tokių kaip mes. Miestelyje sukinėjosi ginkluoti rusų kareiviai. Kiekviename kaip numesti svorio kojų riebalai, drauge su suimtaisiais, taip pat buvo po 4—5 ginkluotus kareivius.

Mus suglaudino. Į mūsų sunkvežimį įkėlė Adomaičių šeimą iš Jokupiškių k. Jame buvo iš abiejų galų dviejų dr praeivis omaha ne svorio metimas narai.

Apačioje, arčiau vienos sienos, išvietė—paprasta skylė dr praeivis omaha ne svorio metimas, tik pridengta neaiškios paskirties paaukštinimu ant jo nei atsistoti, nei atsisėsti nebuvo galima. Vagono langeliuose—po porą geležinių virbų. Po to vagono durys buvo uždarytos. Maždaug apie vidudienį išgirdome už vagono sienų šurmulį.

Supratome, kad kažką dar atvežė. Atsidarė durys ir, į paklodes įsupę, kareiviai įmetė Liudo Kudulio motiną, labai seną, ligotą, jau senokai ant patalo gulinčią moterį.

Prie Tauragės ešelono buvome prikabinti tik birželio 19 d.

Iki to laiko išstovėjome Sidarų stotyje. Dažniausiai buvome saugomi 4—5 ginkluotų kareivių, tačiau kartais tik vieno, nes kiti nueidavo į Sidarų kaimą stiklelio išmesti. Laikas nuo laiko, kartais ir mums patiems prašant, būdavome išleidžiami į greta geležinkelio linijos esantį griovį, kur visi vyrai ir moterys bei vaikai išsirikiuodavome į eilutę. Iš abiejų eilutės galų stovėdavo rusų sargybinis su šautuvu.

Antrą po suėmimo dieną labai pablogėjo Kudulienės sveikata. Buvo leista mūsų valdžia tada buvo kareiviai-sargybiniai iškviesti Šiaulėnų gydytoją Svirskį žydų tautybės.

Jis atvažiavo, apžiūrėjo ligonę ir prirašė vaistų. Vaistai buvo gauti per mus lankančius žmones. Kartą, eidami į griovį, matėme į mūsų vagono plyšius iš lauko pusės įkištų žydinčių alyvų šakutes. Lankantieji mus ramino, kad mūsų neišveš, nes labai greitai prasidėsiąs karas, o Tauragės ešelonas dar nesuformuotas ir vargiai ar pasiseks jį suformuoti iki karo pradžios.

Birželio 17 ar 18 d. Mums aiškino, kad tai Šiaulėnų miestelio paleistuvė. Ji laikėsi labai kukliai, neturėjo su savimi jokių daiktų, jokio maisto. Atrodė suvargusi, beveik apiplyšusi. Keisčiausia, kad vagone co į ekologišką Šiaulėnų miesto gyventojai jos nepažinojo, todėl nei dr praeivis omaha ne svorio metimas vardo, nei pavardės nežinau.

Dabar vagone buvo 8 vyrai, 11 moterų ir 7 vaikai. Iš viso 26 žmonės. Tauragės ešeloną suformavo iki birželio 19 d. Tą pačią dieną jis pajudėjo ir tą pačią dieną pavakary buvome prikabinti prie jo. Prasidėjo kelionė mums nežinoma kryptimi. Pirmas sustojimas buvo Radviliškyje.

Čia buvo atidarytos vagono durys. Jose pasirodė enkavedistai. Liepė tiems vyrams atsisveikinti su savo šeimomis, sakydami, kad greičiausiai nebeteksią su jomis pasimatyti. Petrą, Adolfą ir Liudą išvedė, kaip stovi. Netrukus buvo išvesta ir moteris su dviem vaikais, paaiškinant, kad ji netinka į mūsų draugiją. Nei tos moters, nei jos vaikų likimo, nei kuriuo tikslu ji buvo įkeldinta į vagoną, nežinau.

Buvome vežami pro Kėdainių ir Dotnuvos stotis. Kėdainiuose mūsų ešelonas buvo keletui valandų pastatytas ant šalutinių bėgių. Daug kas norėjo pasimatyti ar perduoti maisto savo vežamiems giminėms, tačiau visi norintieji prisiartinti prie ešelono buvo grubiai kareivių nuvarinėjami. Paskutinė Lietuvos stotis buvo Vilnelė. Čia truputį ilgėliau stovėjome. Buvo leista išlipti iš vagonų, pasiimti virinto karšto vandens, nueiti į ešelone esančią parduotuvę— vagoną, kur buvo galima nusipirkti dešros, duonos ir kitko.

Sužinojome, kad prie mūsų ešelono priskirta gydytoja rusė. Čia pamatėme ir užrašus ant mūsų vagonų. Nors mus vežė be kaltės nurodymo, tačiau užrašai rodė, kad mes esame politiniai nusikaltėliai, vežami pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso 58 str.

Suradome ir atskirtuosius nuo šeimų P. Bagdoną, A. Petrauską ir L. Jie buvo drauge su daugeliu kitų vyrų sugrūsti į atskirą dr praeivis omaha ne svorio metimas. Labai sugrūsti. Skundėsi esą alkani ir ištroškę, kad vežami į koncentracijos stovyklą. Tarpe jų pamačiau ir Justą Dapkų—Tauragės policijos darbuotoją. Iš jo sužinojau, kad mūsų ešelone vežama ir jo žmona Jadvyga Dapkienė su dukrele Auda. Justo Dapkaus daugiau nebeteko pamatyti. Jis mirė koncentracijos stovykloje nežinau kur.

Prie Val. Bliumfeldo kapo, mirusio iš bado Sibire Gimdė vagone ir mirė su kūdikiais Ešelonas buvo labai ilgas. Kiekviename vagone buvo jaunų, senų ir mažų, vyrų ir moterų.

Kai kuriuose vagonuose buvo ir dar negimusių. Buvo suimtų pradėjusių gimdyti moterų.

Jos gimdė vagone ir mirė drauge su savo kūdikiais. Aš manau, kad kiekviename vagone buvo vidutiniškai po 20—30 žmonių. Vilnelėje pasklido gandas, kad mus veža į Kazachstaną, tačiau, prasidėjus karui, buvome nuvežti į Komi ASSR Komi autonominę respubliką. Vežė pro Minską, Molodečną,vėliau Oršą ir galiausiai pro Kotlasą, kur tuo metu baigėsi geležinkelis. Gerai atsimenu Bui stotį, nes, prieš įvažiuojant į ją, mirė senoji Kudulienė atlikinėdama savo gamtišką reikalą.

Toje stotyje ji buvo kareivių išvežta labai nepagarbiai. Kai paklausėme, kur jos palaikus dės, buvo atsakyta: —Rasime vietą, nesijaudinkite. Gandas apie karo pradžią pasklido tuojau jam prasidėjus. Tą gandą patvirtino vežami prekiniuose vagonuose naujokai, patrankos ir kitokie kariniai pabūklai.

Iki Kotlaso važiavome apie 5—6 d. Maitinomės savu, užgerdami karštu vandeniu. Mūsų vagone absoliučiai neturinčių maisto nebuvo. Ne visuose vagonuose taip buvo. Dar Sidarų stotyje visiems matomą išvietę apdengėme antklodėmis ir paklodėmis nuo lubų iki grindinų. Neatsižvelgiant į tai, kai kas iš mūsų kurį laiką visai negalėjo atlikti savo gamtiškų reikalų. Tas pat buvo ir kituose vagonuose. Prie Kotlaso Vičegda įteka į Šiaurės Dviną.

Dar gerokai prieš Kotlasą pasklido gandas, kad, iškėlę iš vagonų, mus susodins į laivus, po to atidarys laivų dugnus, ir mes būsime sušerti žuvims. Kai kas tuo gandu tikėjo, kai kas ne.

2010 M. Pianistas Nr. 11

Ar teisingi, ar neteisingi gandai—sunku buvo patikrinti. Nuotaika buvo tokia, kad ir šiandien ją atsimenu. Vieni meldėsi, kiti giedojo šventas giesmes, treti tylėjo ir laukė, kas bus toliau.

Manau, kad panaši nuotaika buvo apėmusi visą dr praeivis omaha ne svorio metimas. Žuvims mūsų nesušėrė, bet į tris dideles baržas sukraustė. Kiekviena šeima tempė savo turtą. Pavydėjome tada vyrams ir šeimoms, kuriose buvo bent vienas tos giminės atstovas. Riebalų deginimas pi traukiniu, visi iš Šiaulėnų parapijos susigyvenome, tapome lyg giminės, todėl ir į tą pačią baržą įsiprašėme ir greta vienas kito įsikūrėme prekinio laivo apatinėje dalyje, kur visą parą tęsėsi prieblanda jau buvo prasidėjusios baltosios naktys.

Toje prieblandoje būdavome tik naktį. Dieną praleisdavome laivo denyje. Po laivą vaikščiojome laisvai. Kareiviai su šautuvais išnyko Kotlase. Čia susitikome su Emilija Putviene-Gruzdyte ir josios marčia vardo nebeatsimenuberods Stasio Putvio žmona bei josios vaikais.

Buvo laive ir Sakalauskas vardo nebeatsimenutolimas mūsų kaimynas ūkininkaitis. Jo tėvo ūkis buvo gerokai už Užpelkių geležinkelio stoties Šiaulių—Tauragės ruožas.

Visi kiti buvo mums nepažįstami. Higienos sąlygos laive buvo nepatenkinamos. Ant laivo denio buvo įtaisyta medinė lauko išvietė. Tai ir visi patogumai. Neatsimenu, kad kas tą išvietę būtų valęs. Maistu niekas mūsų neaprūpindavo. Vis valgėme savo. Karšto vandens gaudavome laive. Praplaukdavome gyvenvietes, esančias prie pat Vičegdos.

Net žmones matydavome. Tose gyvenvietėse nesustodavome. O jei dr praeivis omaha ne svorio metimas ir sustodavome, tai mūsų niekas iš laivo neišleisdavo. Beveik kasdien priplukdydavo mūsų baržas prie kranto nuošaliose vietose, vešliose pievose ir leisdavo mums jose pasiganyti.

Tose pievose žolė buvo beveik iki juostos. O jau rūgštynių! Ir dar kokių! Ešelonas buvo labai ilgas. Jos gimdė vagone ir mirė drauge su savo kūdikiais Kai tik išlipdavome iš baržų, suliepsnodavo laužai. Iš paskutinių kai kas dar ne iš paskutinių mėsos likučių virdavome rūgštynių sriubą.

Taip kiekviename sustojime. Kaimyninių kaimų komiai atnešdavo mums bulvių, žieminių svogūnų laiškų, kai kada grietinės. Už tuos produktus mokėjome nesiderėdami.

Po poros dienų kelionės mūsų baržoje eilutė prie išvietės pradėjo palaipsniui ilgėti, kol pagaliau išsirangė beveik per visą denį. Tada pasirodė 4—5 žmonių komisija, kuri apžiūrinėjo, kokiomis sąlygomis mes vežami ir užsirašė labiau viduriuojančių bei nėščių moterų pavardes. Dar po dienos vėl atsirado grupė pareigūnų, kurie kažką surašinėjo. Supratome, kad sudarinėja sąrašus, kur kokius žmones iškelti.

Jokio supratimo apie tas gyvenvietes neturėjome. Mums buvo vis vien, kur įkurdins. Prašėmės, kad šiaulėniškius visus kartu apgyvendintų. Šitas mūsų pageidavimas buvo patenkintas.

Netrukus pradėjo vežamuosius tai vienur, tai kitur iškėlinėti į krantą. Čia surinko visus labiau viduriuojančius ir greitosios pagalbos mašina nugabeno į užkrečiamųjų ligų ligoninę, tame tarpe ir mane. Su savo šeima laikinai buvau išskirta. Išėjus iš ligoninės, apie liepos mėn. Stovykloje Prieš atvežant ištremtuosius, Ust-Lochčimas buvo koncentracijos stovykla.

Be barakų kaliniams, čia buvo valgykla, kepykla, maisto ir smulkių prekių parduotuvė, kontora, pirtis, medicinos punktas, vaikų darželis, maisto sandėlis bei keletas neaiškios paskirties pastatų. Galiausiai elektros stotelė. Ji veikė, kol turėjo degalų—apie 1 m. Aplink visus šiuos pastatus draikėsi susipynusios spygliuotos vielos, stypsojo mediniai sargybinių bokšteliai. Buvo ir pagalbinio dr praeivis omaha ne svorio metimas užuomazga: kelios karvės, keli arkliai bei kiaulės.

Už labai stačiais krantais gilios daubos stovėjo medinės, gana tvarkingos ir šiltos gyventi, dar beveik visai naujos trobos. Gyveno ten ir viena lietuvių tremtinių šeima—Jankauskai. Jankauskas vardo nebeatsimenu — buvęs dvarininkas, Jankauskienė-Gečaitė iš Aukštiškių k. Iš trijų Ust-Lochčimo pusių augo didžiuliai miškai. Iš ketvirtos—Vičegda, o už jos vėl miškai.

Daugumą lietuvių apgyvendino buvusiose stovyklos patalpose—barakuose. Jie buvo mediniai. Vieni koridorinio tipo, kiti ne. Vieni padalyti į keletą kambarių, kiti—visas barakas viena patalpa. Kiekviename kambaryje buvo gana didelis neatidaromas langas. Dalį lietuvių sukraustė į neaiškios paskirties pastatus lyg daržineskurių laukujės sienos buvo tik viena lenta. Tarp tų lentų buvo plyšiai.

Tik vėlyvą rudenį tie žmonės buvo iškeldinti į barakus. Kai atvykau į Ust-Lochčimą, mano šeima jau buvo įsikūrusi viename 9 kvadr. Prieš žiemos pradžią kiekviename kambarėlyje pastatė po plytą viryklą. Pastatė viryklą ir mums. Tos plytos paskirtis buvo trejopa: 1 virti valgį, 2 apšildyti patalpą, nes nei mūsų, nei kituose barakuose jokių kitų apšildymo įrengimų nebuvo.

Tos plytos menkai teprišildydavo. Žiemą ant grindų užšaldavo vanduo, o sienos būdavo padengtos šerkšno. Priedo, prie visų patogumų, barakų sienose knibždėte knibždėjo blakių. Pradžioje kiekvienas kambarėlis turėjo bent blankią elektros lemputę. Kai elektros stotelei pritrūko degalų, apsišviesdavome rūkstančia žibaline spingule. Dr praeivis omaha ne svorio metimas pasibaigdavo žibalas, ateidavo balanų gadynė. Kai kada pasisekdavo gauti tamsaus degančio skysčio iš buvusios elektros stotelės.

Tada vėl spingulėmis apsišviesdavome. Tačiau ne kartą liepsnojančios malkos plytoje būdavo vienintelis apšvietimas. Higienos sąlygos Lauko išviečių buvo keletas.

Buvo ir primityvi pirtis, tačiau mes mažai galėjome ja naudotis. Viena, kad ji buvo kūrenama tik vieną kartą savaitėje pradžiojeo vėliau dar rečiau. Antra, į ją galėdavome nueiti tik po darbo, kai būdavome labai nuvargę ir alkani. Kol grįžę iš darbo subėgiodavome į valgyklą, kol pavalgydavome, kol paruošdavome malkas susikapodavome rytdienai, buvo per vėlu ekologiškas klientas. Krisdavome miegoti.

Muilo gaudavome po gabalą mėnesiui, kartais net tualetinio pradžioje. Vėliau visai nebegaudavome arba, kad ir duodavo, tai žvirblio galvos didumo gabaliuką ištisam mėnesiui arba dar ilgesniam laikui. Kai mus visus užpuolė utėlės, įtaisė vad. Gal ji ir būtų padėjusi su mūsų nelemtais įnamiais kovoti, jei būtų buvusi šildoma, kaip pridera. Dažniausiai, utėlių laimei, ji būdavo tik drungna. Iš medpunkto retkarčiais gaudavome tokio rudo skysto muilo galvai plauti. Bet tiktai retkarčiais. Vanduo buvo semiamas iš Vičegdos.

Vėliau patys kibirais parsitempdavome. Kuru taip pat patys turėdavome apsirūpinti atsinešti iš miško. Darbas Pagrindinis mūsų darbas Ust-Lochčime buvo sielių paruošimas rišimui ir pačių sielių rišimas. Iš Lochčimo upės plaukdavo rąstai į tinklo vartus ir slinkdavo pagrindine vandens gatve. Iš jos rąstai pagal rūšį būdavo išvarinėjami į šalutines vandens gatveles, kurių gale būdavo surišami į sielius. Pradžioje sielius rišdavo tik vyrai.

Vėliau moterys, tame tarpe ir lietuvės. Man ir daugumai moterų tekdavo vasarą praleisti ant tiltelio su bagru rankose bagras—kartis su kabliu. Kiekviena iš mūsų gaudydavome kurią nors vieną rąstų rūšį ir stumdavome pagautą rąstą į vieną kurią šalutinę vandens gatvelę. Darbas turėjo didelį pliusą— mūsų neėdė uodai ir juodosios muselės, kurių visą vasarą buvo milijonai.